Senokai berašiau...Šį kartą apie sportą ;) Aprašymą ir tokį laišką
sau, su motyvaciniais ir palaikančiais šūkiais, parašiau kitoje skrebuko
pusėje.
Klausite - kodėl meditacija? Todėl, kad kai bėgu iš tikrųjų atsipalaiduoju...po eilinio pasibėgiojimo, grįžusi į namus, jaučiuosi lengvesnė (tikrai ne svorio prasme, kaip daug kas galvoja), geresnė, stipresnė, o širdyje- ramybė ;) Bėgu ir džiaugiuosi tuo... Liepą bus metai kaip lakstau beveik kasdien. Net ir žiemą, spaudžiant nedideliam šaltukui, bėgiojau. Ir pajaučiau didžiulę naudą- nė karto slogos neturėjau ;) 5 km- atstumas, kurį dabar įveikiu be didesnių pastangų ir kartais jaučiu, kad noriu bėgti dar.
O dar tas jausmas- kai bėgi, klausaisi mėgstamos muzikos ir su vėjo
gūsiu visą tarsi užlieja kažkokia džiugesio energijos banga, kai norisi
bėgti dar greičiau, ištiesti rankas ir sugerti į save kuo daugiau to gražaus pasaulio - nenusakomas (ir čia mane supras tikriausiai tik patyręs tą jausmą, nes deja deja ne kaskart jis ir mane aplanko :D Brangiausias sakė, jam kartais irgi taip būna kai važiuoja dviračiu).
Taigi būna visko- ir dienų, kai tingisi, kai maudžia kojas...bet tada bėgu mintyse ir laukiu rytojaus, kai galėsiu vėl įšokti į bėgimo batelius ;)
Juokauju Brangiausiajam -
"atrodo, atradau naują hobį", tas atkerta -
"tikriausiai pasiutai"...
Tai taip ir gyvenam :D
Ačiū užsukusiems, geros dienos visiems!
